Yra vienas nedidelė savybė, kuri su amžiumi mūsų neapleidžia. Mes visada svajojame. Vaikystėje svajojame drąsiau ir garsiau, o augant svajonės keičiasi, dažniausiai jos tampa vis kuklesnės. Daug ko mes turėtume pasimokyti iš savo vaikų: garsiai juoktis, tikėti, džiaugtis smulkmenomis, mylėti be priežasties, ir, žinoma, svajoti. Tą mes ir darome. Šiandien mes lipdome koliažą. Kartu svajojame, planuojame, tariames ir viską komponojam į vieną bendrą koliažą, i vieną bendrą svajonę. Viso užsiemimo metu klegėjo juokas, ore tvyrojo ramybė ir šiluma. Daugiau nėra, ką pasakyti. Įsitikinkite patys …
